JAUKUMAS
Kai žiemiškos pūgos siūbuoja už lango,
Žvarbūs vėjai linguoja bevardžius medžius,
Susisupa mintys arbatos puodelio,
Šiluma židiny jaukiai gaubia namus.
Apkabina gerumas sušalusią viltį
Ištirpdydamas tuštumą žodžių sunkių,
Vėl ramybė sugrįžta į laukiančią širdį
Pasipuošia siela švelniu jaukumu.
2012.12.18
KAS TU ESI
MOTERIAI
Tyloj suvirpa tyro lašo aidas,
Suskamba tolin nuvilnijusi spalvų gama,
Į tylą beldžiasi naujasis mano veidas,
Moters manosios, kuriai širdy esu ištikima.
Pramerkia mano širdies Mūza langą, kitą,
Lyg saulėta giesmė pakyla žvilgsnis jos
Lig begalybės sielos, neišpasakytos
Nei žiedlapio gležnumu, nei giluma dangaus.
Ir girdi - kažas kviečia Ją premjeron,
Jausmų alchemijos, minčių ir kūno atgaivon,
Laukinę, savo Dieviškąją prigimtį
Pažint, atverti ir pamilti Moters stichijos prabangoj!
2007 01 08
FOTOGRAFIJŲ PARODAI "BALTOS ISTORIJOS“
2009 m. gruodis - 2010 m. vasaris
Tyliajame slėny, kasdienybėj žiemos
Apsikloja stogai šventąja ramybe
Ir tuos, kurie tyliai gyvena tenai
Apgaubia tylos balta begalybė.
***
Eini ir nežinai,
Ką iki šiol darei, ką už savęs palikai
Ar tavo žingsnius dar lydi angelų sparnai?
Tu nieko neturi
Tik savo vardą rankoje neši.
***
Išeisiu į tolį,
Kur laiko gijos tįsta,
Likimo žodžius tardamos.
***
Mėlynajam danguje,
Sidabriniais raštais išpuošta
Tyliai laukia mėnesiena.
***
Aš ieškau paslapčių
Su tavim ir į tave,
Mano ištikimas pakeleivi,
Aš ties pradžios riba
Ramiai budžiu.
***
Apsikaišę apšerkšnijusiomis plunksnomis
Jie seka baltas istorijas
Tik paklausyk,
Ką sako balsas po žiemos medžiais.
***
Vaiskutėlis sniegas
Tarytum tiltas
Tarp tylos ir grožio
***
Tavo veido atspindys šaltoj versmėj
Niūniuoja slėpiningą medžių dainą
Čiurlena tyliai žodžiais nebyliais
Kartodamas, kad viskas eina ir praeina.
***
Pro tylintį laiką matau dar vilties,
Mano žvilgsnį glosto laiminantys sparnai.
Nurimusi paleidžiu dar vieną dieną amžinybėn.
***
FOTOGRAFIJŲ PARODAI "PRADŽIA"
2009 m. gruodis
PRADŽIA
Iš tamsos pakilus, iš rūkų išnirus
Savo karštu skruostu horizontą glostai,
Žolynėliais stiebiasi gamta, nuščiuvus
Laukia, kuo šiandieną ją apdovanosi.
***
SUSITIKIMAS
Einu tavo stiprybės link,
Vienu kvėpavimo ritmu su šviesa
Sklidina noro pavirsti degančia žvaigžde.
***
MALONĖ
Begalybėj šviesos trokštu tavo esmės,
Prisiliest prie stebuklo švelnios tolumos,
Atsiverti malonei, prisiglaust prie būties
Atsiduoti širdim amžinąjai kelionei.
***
ESU
Išmokyk mane mylėti ir skraidyt,
Būt ištikimu savo sielos keliui
Išmokyk liūdesį pamiršti ir priimt
Kiekvieną blyksnį dieviškųjų galių.
***
KYLU
Renkuosi skristi, kilti ir tikėt,
Kad saulė sparnuose kasryt užgimsta,
Renkuosi naują dieną su viltim pradėt,
Išgirst vilties plakimą širdy kito.
***
ANGELO PRISILIETIMAS
Prisilietimas tavo buvo lengvas ir trumpas
Lyg dvelksmas lemties, ir lyg aidas dainos,
Sugrąžino ramybę ir pažadino laukiančią širdį.
Mano skrydžiui tetrūko tik plunksnos vienos.
***
TYLOS MUZIKA
Kylantis tylos švelnumas
Glosto siluetus bundančių miškų,
Alsuoja šakose paskendęs tirštas rūkas
Baltos nežinomybės trapumu.
***
SAULĖS GIESMĖ
Pradžių pradžioj – tiktai tyla bekraštė,
Sūkuriuose ištirpstanti tiršta rūkų migla,
Plačiai atmerktos drėgnos žemės akys,
Sutinkančios priimti meilės giesmę į save.
***
ŽIEDŲ KARTA
Kas buvo – dar liko, kas bus – jau yra,
Simfonija žydinti skamba laike,
Trapumas būties ir stiprybė pradžios
Laisvę aistrai ir meilei širdy dovanos.
***
ŠVELNUMAS
Išmokyk mane išgirsti
Kvepiantį žiedą gėlės,
Gimstantį sielos troškulį
Lašelyje rasos.
***
AKIMIRKOS TĖKMĖ
Laukiu tavęs.
Visos akimirkos susilieja
Į upę, trykštančią gyvybe.
Tu esi manyje.
Lyg čiurlenimas
Tekančio laiko.
***
ŽYDĖJIMAS
Kai lengvas tavo aromatas
Stebuklą švelniai pašnibžės
Žinosiu, kad pradėjau naują taktą
Kelionėje savosios paslapties.
***
INGOS URBONAITĖS KONCERTUI FORTEPIONU
M.K. Čiurlionio namai, memorialinis kultūros centras
2008.07.02
1
Aš esu tiek, kiek leidžiu sau patirt gyvenimo pilnatvę,
Kiek įsileidžiu muziką - pagrot mane
Lai mano pirštais teka natos, pauzės ir staccato
Sugrodamos širdies lakštingalos giesmes
Lai nuvilnija mintys lyg akordai keliais, kuriais kadaise keliavau
Išdidžiai, padūkusiai ir jautriai veda ten, kur niekad niekad nebuvau.
2
Trokštu pakilti į dangų
Virš liūdesio ir skausmo kalnų
Atmerkt plačiai akis, pakelt rankas į saulę
Ir iš visų jėgų įkvėpti laisvės,
Į visus plaučius, į kiekvieną savo mintį
Į kiekvieną sielos kertelę
Toks begalinis laisvės troškulys
O, jei tik galėčiau
Leisk man pakilt
3
Pilna stebuklų erdvė -
Gaudykit įkvėpimą delnuose
Netikėtumas tyko už kampo
Ir laukia progos įgnybt.
Patikėk, ir pateksi į raganaičių puotą
Pasirink, kuo nori būti
Paišdykauk kartu su šelmėm laumėm
Su nuotaika, kurios sklidinos kišenės.
4
Kartojas, viskas žemėje kartojas.
Tas pats – orumas, ir tas pats – pavojus.
Vienodai rungias laimė su kančia.
Žmogus ar paukštis – iš aukštai smegčia į žemę puola, ir iš naujo kyla.
Kiekvienas ardo vis gūdesnę Tylą
Darbais, namais – nors jie ir svetimi,-
Vaikų vaikais, ir vis dar – savimi.
Laikinume ieškoję amžinybės,
Visi vienodai ilgisi ramybės.
Nesikartoja gal tikrai dangus ir jo likimas.
Giedras, ar niaukus – aukštyn, platyn jis kviečia mūsų mintį,
Kad niks nespėtų žemėn jos įminti.
5
Širdis, amžinai nerimstanti,
Banguojanti kaip jūra
Plaka savo vilnimis
Pasaulio pakrantėje
Ir deda ten savo parašą su džiaugsmo ašaromis:
„Aš groju vėl
Savo gyvenimo muziką - kaip
Trykštantį laimės fontaną,
Kaip tirpstantį liūdesio liūną,
Kaip šėlstantį vandenyną, išdidžiai plaukiančius jame laivus, lyg žmones,
Kaip kiekvieną dieną lyg atrastą lobį,
Pilną gyvybės, vilties ir aistros!
Tai mano būdas gyventi“
Pabaiga
Sveika būk, laisve,
Su jūrom įsiūbuotom
Ir atspindžiais žaibų žalių
Numetus pančius aš -
Sparnuota paukštė
Vėl drumsti debesis galiu (pagal P. Širvį)
***
LAUKIMO AIDAS
Laikas… išgraviruoja kelią einančio...
Upė... nuprausia pėdas braidančio...
Liepsna... sudegina niūrumą žiūrinčio...
Žvaigždė... pakelia žvilgsnį svajojančio...
Tamsa... ramina sielą liūdinčio...
Tyla... nudažo erdvę besiilginčio...
Smuikas... pravirkdo širdį laukiančio...
Viltis... pakursto ugnį tikinčio...
Aistra... pagauna suktis geidžiančius...
Susitikimas... įkvepia pakilti mylinčius...
Tikėjimas... augina širdis kartu einančių...
Meilė... pakelia skrydžiui širdimis susijungusius...
2007.11.08
***
PAVASARIO AKIBROKŠTAS
Šiandieną, jau įsibėgėjus pavasariui, saulė išbėrė iš dangaus snaiges, baltas baltas, dideles ir mažas...
Jos pynėsi kartu su vyšnių žiedlapiais, šoko kartu su vėju...
O naktį snaigių šokis virto sniego gūsiu ir visą žemę padengė storais baltais patalais...
Taip liūdna liūdna žiūrėti i apsnigtus žalius pumpurus, pirmuosius žiedus,
kasdiena vis labiau džiuginusius bundančio pavasario aromatais.
Jie dabar taip tyliai tyliai tyli po sniegu, skaičiuodami kiekvieną sekundę
iki saulėtekio... Kažin, kiek žiedų jo sulauks?...
Didelė didelė mėnesiena, didele spindinčia akimi
žiūri pro mano langą, apšviesdama riedančias ašaras...
BALTŲ ŽIEDŲ SAPNAS
Tamsi tamsi tamsa atslenka,
Šaltai šaltai apgaubia tylią žemę,
Baltai baltai žiedus, ryte pražydusius
Ramiai ramiai po baltom snaigėm slepia.
Pabūk pabūk dar baltas žiede,
Numik numik dar vieną sapną,
Išskrisk išskrisk į saldų rojų,
Pamiršk pamiršk, ką ryto saulė šneka.
Nutilk nutilki paukšti mažas,
Pavasario giesmes palik rytojui,
Dabar dabar pagarbink naktį
Baltos lyg perlas mėnesienos sode.
Kur tu, kur tu, pavasari svajingas,
Kasdien dalindavęs rieškučiom saulę,
Kodėl pasislėpei šią naktį paslaptingai
Baltai baltai obels šakas šalciu apklojai?
Ką pasakysi saulei, ryte neradusiai sukurto rojaus?
Ką pašnibždėsi bitei, nekantriai laukusiai kvapnios kelionės?
Ka padainuosi pienei, nesulaukusiai drugelio bučinio?
Kaip vėl įkvėpsi paukšti giedoti tyrą meilės giesmę?
2007.05.01 (pasnigus)
***
RUDENS MELODIJOS
Kai laikas rudens lapų vagelėmis
Skrenda pavėjui į nežinią
Nusinešdamas
Dar vienos vasaros juoko aidą
Kai paukščiai, atsisveikindami
Ramiai moja sparnais
Raižydami danguje pirmąjį skaičių
Lyg naujo sakinio pradžią
Kai Žemė, kvapnus šventinis stalas,
Nudengta spalvotų lapų staltiese
Tyliai kviečia vakarienei
Mano amžiną laikinumą
Akimirkai viskas sustoja,
Ir aš, kartu su skrendančiais lapais
Pagaunu vėją, pakylu
Ištirpdama amžinybės sukury.
2008.10.02
***
SUSITIKIMAS
Ištirpusios gruodžio glėby
Snaigės krenta į žemę lietum.
Prisiliečiu pirštais dangaus,
Tylų virpesį tavo jaučiu...
Drėgni mano skruostai lėtai
Pravirksta malda ir karščiu.
Taip lauktą, ieškotą tave
Pagaliau savyje sutinku...
Tu smingi akimis į mane
Prasibraudama savo gelmėn:
- Kur taip klajojai ilgai,
Kam atsidavus esi ir kodėl?
Aš vis ieškau tavęs ilgesy,
Tavo žydinčios meilės akių,
O tu bėgi tolyn ir tolyn
Begalybėn kasdienos darbų.
Vis vejiesi išnykstantį laiką
Amžinosios būties sūkury...
Tik vienintelę vieną akimirką
Leisk sutikt tave tavo kely...
2006.12.06
***